Read the book: «Įvairūs apsakymėliai», page 3
Reikia paminėti, kad Petras Sabaliūnas labai mylėjo bites. Gyveno jisai vienasėdy, už dviejų varstų nuo mūsų sodžiaus, pačioj pamiškėj, žemės jo buvo nekiek, bet bičių daugybė. Vienų savų kelmų namie turėjo arti šimto; kita tiek pas savo kaimynus su bičiuliais. Keletas tokių kelmų buvo ir pas mano tėvus. Atamenu, kaip mes, maži vaikai, džiaugdavomės, pamatę Sabaliūną su savo šeimyna ateinantį: kaip tik Sabaliūnas vasarą pasirodydavo, žinodavome, kad bus bičkuopis, ir kad kiekvienas gausime nuo dėdės Petro po nemažą kvepiančio medaus korį. Ir gaudavome! Sabaliūnas mažus vaikus mylėjo ne mažiau, kaip bites; užtatai per bičkuopį jisai netik biltėmis, bet ir vaikais būdavo apspitęs31. Ir stebėtina! Bitės niekados jo neliepdavo. Kalbėdavo jisai apie bites, kaip apie kokį šventą, labai brangų žmogui daiktą, ir visados tvirtindavo, kad bitės tada tik sekas ir esti geros, kada bičiuliai nešykštūs ir vienybėj gyvena, kada ir kitiems jų nepavydi. Todėl kiekvienam pasitaikusiam žmogui niekados nepamiršdavo medaus duoti…
Toks tatai buvo žmogus Petras Sabaliūnas. O dabar sėdėjo priešais mane ubagas, su krepšiu.
– Tai tamstos gal namai sudegė ar žemės nebeturi? – neiškentėjau nepaklausęs.
– Tebėra ir namai, ir žemė…
– Tai kodėl gi tamsta kalėdoji32?
– Sūnus išvarė… – tik ištarė senelis ir karčios ašaros pradėjo riedėti iš akių.
Supratau… sūnus… Atsiminiau, kad Sabaliūnas turėjo sūnų vienatūrį, su manim vienametį; atsiminiau, kaip su tuo sūnum dar lakstydavova per bičkuopį už rankų susitvėrus, medų iš korių čiulpdamu… Tai buvo mano mažų dienų draugas, su kuriuo paskum niekados nebesusieidavau…
– Tai tamstos sūnus gal jau savų vaikų suslaukė? – paklausiau.
– Turi bent trejetą – drebančiom lūpom atsakė senelis – jau ketverti metai, kaip jam visa atidaviau. Nieko taip ir negailiu, kaip jo vaikų… Taip juos mylėjau!… Išsigandę, išplėstomis akelėmis lydėjo mane, kaip ėjau iš kiemo… O gal ir jie kada nors taip varys iš namų savo tėvą… Ir senelio akyse vėl pasirodė ašaros.
– Ar tamsta į savo dukteris nesiglaudei?
– Kur man į jas glaustis! Turi jos savo vyrų tėvus dar gyvus – tegul tik juos moka mylėti. Nėra tenai man vietos. Žinai, senas žmogus visur nemalonus…
– Argi visur?…
– Ee… Ar neatameni tamsta senų žmonių pasakos? … Įsodino kartą sūnus žilą tėvą į rogeles ir veža iš namų, o jo mažas vaikas paskum bėga. Atavežė miškan, išvertė senį po pušimis, o rogeles šalin numetė. Ir eina namo. Bet mažas vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia ir prašo: „Tėveliuk, tėveliuk, kam rageles palikai? Aš neturėsiu kuo tamstos čionai atvežti…””. Matai: ne senelio, tik rogelių pasigailėjo. Tai ne pasaka, bet tikra teisybė: ne vienas išaugęs norėtų kuo greičiausiai savo tėvus iš namų išvežti, tik nedrįsta arba gėdžias. Bet atsiranda tokių, kurie ir gėdos neturi…
– Na tamstos bitės? – atsiminiau paklausti.
– Tai… baigia jau nykti – tik penki kelmai beliko: kur namuos vaidai, ten bitėms nevieta.
– Tai kur tamsta dabar gyveni?
– Niekur… Kaip išvarė, krepšį užmovęs, tai pats nepajutau, kaip čionai atėjau… Vis gausiu vietelę pas kokį… Kampininkėlį33… Nedaug man raikia…
Supratau, kad negražu taip žmogų klausinėti, tik gurdinti34… Atsiminiau, kad reikia jam ką duoti ir pajutau, kaip mano veidas visas užkaito. Nieko prie sau35 neturėjau; niekuo negalėjau atsilyginti tam seneliui, kuris tiek kartų man mažam buvo davęs pilnus medaus korius, kuris meduitom36 savo rankom ne kartą glostė man mažam galvą…
Atsikėlęs susiieškojau peilį ir įėjau kamaron; iš ten išnešiau didelę duonos riekę.
– Atleisk man tamsta, kad niekuo negaliu tamstai padėti – kalbėjau visas išraudęs, duodamas seneliui duonos riekę.
Nulenkė žemai žemai žilą galvą, kaip ir slėpdamas nuo manęs savo veidą, padėkojo drebančiu balsu ir drebančiom rankom paėmė duoną: peržegnojo ją ir įdėjo krepšin.
Mačiau, kiek skausmo, kiek jausmų sukėlė jo kratinėje tas pirmasis duonos kąsnelis, iš svetimųjų išprašytas. Sumišęs, nežinodamas, ką besakyti, vėl pradėjau – visai ne vietoj – atsiprašinėti senelio, kad niekuo negaliu jam padėti: jaučiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju.
– O kuo tamsta man padėsi? Aš nieko daugiau nuo tamstos negaliu reikalauti – atsakė jau ramiu balsu Sabaliūnas, net ir man ramiau rados – mano dienos neilgos, suskaitytos37 , o daug man nereikia… Pragyvensiu…
– Girdėjau, ir tamsta sergi? – paklausė jisai mane.
– Sirginėju… – atsakiau – atvažiavau tėvynėn pasiilsėti.
– Pasitaisysi čionai, po pušynėlius vaikščiodamas – padrąsino mane senelis – šitą ligą tamsta miestuose gavai; tai nuo mokslo ir dulkių… Kad kuniguos būtum ėjęs, gal dabar sveikas būtum… Bet Dievas ne kiekvienam Dvasią šventą duoda, kad ir mokytam…
Taip kalbėdamas, senelis lingavo savo žilą galvą. Paskum atsisveikino su manim ir išėjo iš kiemo. Girdėjau, kaip už vartelių pradėjo balsu melstis už šavo prietelius ir geradarius…
J. B-nas.8. VI. 1906Niuronys
Svečiai
I
Jau artinos vakaras, kaip iš už kalnelio ant vieškelio pasirodė aukštas jaunas žmogus su maišeliu ant pečių. Nors jo veidas buvo pajuodavęs ir išdžiūvęs, visas kūnas pavargęs, bet ėjo graitai, skubėdamas; retkarčiais apsistodamas giliai traukė savo krūtinėn orą ir dūsavo taip, kaip dūsauja žmogus, vargą vargti pabaigęs, iš baisaus sapno atbudęs; jo akys, jausmo pilnos, švietė džiaugsmu neapsakomu. Priėjęs į kryžių sustojo, pasidėjo maišelį ant akmens ir tyliai ilgai atsiduso: malonus šiurpas perlėkė per visą jo kūną, ir širdy taip romu ir gera rados. Visas išsitempęs, ištiesdamas rankas, žiūrėjo aplinkui, tartum šitą juodą žemę norėjo apimti ir į savo širdį priglausti. O saulė jau leidos ir, išlindus iš po debesio, paskutinį kartą nušvietė apylenkę. Nebetoli pakalnėj sumarguliavo krūvon susimetęs miestelis. Keleivio širdis nebeištūrėjo: apsipylęs ašaromis puolė ant kelių ir ėmė bučiuoti kryžių ir juodą dar drėgną pavaserio žemę…
– Dieve, nejaugi tai ne sapnas? Nejaugi aš vėl namie, savajam krašte? – šnibždėjo lūpos, virpėjo širdis.
Taip, jis namie, vėl savuosius laukus mato, jųjų oru kvėpuoja. Šitai už upės jo gimtasis miestelis: tenai jo Marytė gyvena, jam du sūnus ūgdžia38… Gal jau abu dideli, laksto ir savo tėvelio pareinančio laukia? … Greitai juos visus pamatys!… O užupernai iš čia eidamas nebesitikėjo šios šalies ir artimųjų išvysti…
Taip susijaudino, kad toliau eiti nebegalėjo. Atsisėdo po kryžium, ir netolima baisi praeitis, kaip šmėkla, stojo jam akyse. O, kolai gyvęs, tos praeities neužmirš! Ilgai tampys jo gįslas sužeistųjų draugų vaitojimai39. Žuvusiųjų kraujas; ilgai, kaip pragaro aidas, skambės jo širdy visos karo baisenybės. Kiek jisai per tuos dvejus metus matė, ką atjautė! Kai jį iš namų paėmė, kaip mirtin vedamas ėjo; kai įstūmė kareivių prikimštan vagonan, jo protas apsvaigo, atšalo jausmai. Ištisas dienas ir naktis, kaip koksai gyvulys, vežamas, kvėpavo troškiu svaiginančiu oru, matė ligas ir ašaras, girdėjo kareivių keiksmus, traukinių dundėjimą ir jo galvoj nyko supratimas to, kas buvo ir kas yra. Jam regėjos, kad visas jo pirma buvusis gyvenimas: šalis, kur gimė ir augo, mažos dienos, kada bandą ganė, jaunimas ir dainos, broliai ir sesers, pati ir vaikai – tai tik gražus sapnas, daugiau nieko, kad to visa ir būti nebuvo. Jam regėjos, kad jį jau ilgus metus tame troškiam vagone veža ir veš begalo … Tik pirmasis Marytės laiškas, vėl senąji supratimą jam sugrąžino ir atgaivino jausmus. Gavo jisai tą laišką jau gale… ligonbuty40. Sunkiai sužeistas kietam patale gulėjo, kai jam padavė… Skaitė jisai tuos brangius žodžius ir suprato, kad tai ne sapnas, kad ten toli toli vakariuos yra šalis jam brangi ir žmonės numylėti… Ataminė visa, ir jo kūne vėl gimė noras gyventi – bėgti iš to pragaro ten, kur Šventoja plaukia, kur gražios dainos skamba. Bet liga ilgai neleido, ilgai laikė į patalą prirakinus, ir baisi giltinė nekartą žiūrėjo jam akysna. Ir, galbūt, tik didis, naujai gimęs noras gyventi ir neapsakomai malonus gimtosios šalies ir mylimųjų paveikslai, kuriuos jisai dabar visados savo širdy nešiojo, pergalėjo ligą… Pasitaisė… Daug dar vargo matė, bet išrašytieji jo širdy paveikslai nebešdilo. Tų paveikslų vedamas ir dabar savon pastogėn skuba, graibiau norėdamas tuos paveikslus išvysti…
