Konradas Valenrodas

Daina

 
Vilija mūsų motina upelių,
Dangui prilygsta skaistumu veidelių;
Bet da skaistūnės Lietuvos dukrelės,
Gražesnio būdo, čystesnės⁸⁹ širdelės.
 
 
Vilija skaisti žaliam' Kauno lauke
Tarp tuliponų ir narcizų plaukia;
O pas Lietuvę jaunieji berneliai —
Už tuliponus paikesni kvietkeliai.
 
 
Vilija niekin gražumą kvietkelių,
Nemuno ieško savo numylėto;
Lietuvei ilgu tarp savo bernelių,
Nes svetimam jos širdis pažadėta.
 
 
Viliją mielą Nemuns apkabinęs
Per uolas šiekštas, supdamas, kiloja,
Ir, meiliai glausdams prie šaltos krūtinės,
Drauge pranyksta marių gilumoje.
 
 
Ir tav’ Lietuve, svetims apkabinęs
Atskirs nuo tėvų ir šalies gimtinės,
Ir tu kaip upė užmaršos vilnyse
Da griaudingesnė, nes viena nuskęsi.
 
 
Upei ir širdžiai ta perserga dyka:
Vilija bėga, o Lietuvė myli;
Vilija gelmėj Nemuno pranyko,
Lietuvė rauda pustelnikė pilyj.
 

III

 
Kad didis vadas, baigęs maldą savo,
Zokono šventą knygą pabučiavo,
Paėmė puikiai į silingas⁹⁰ rankas
Kardą ir kryžių, kaip ženklus galybės,
Užkėlė galvą, nors ji didžiai trankos
Pajautoms vienkart džiaugsmo ir rūstybės.
Ant veido juokas neženkliai prašvito,
Retas svetelis, jis reiškia ne džiaugsmą,
Bet kaip spindelis tarp debesų rito,
Drauge nešina ir saulę, ir griausmą.
 
 
Tas veidas vado, ta tvirtybė dūšios
Širdyse brolių kuria viltį naują;
Jau milyj regi plėšimus ir mūšius
Ir gausiai lieja pagonišką kraują.
Nes kas drįs stoti prieš tokį galiūną,
Katram, jį regint, n’eis šiurpas per kūną?
Drebėk, Lietuvi! Valanda už durų,
Kurioje kryžius švis ant Vilniaus mūrų.
 
 
Dikas laukimas. Jau mėnuo, ir antras,
Ir metai cieli⁹¹ pakajaus praeina;
Lietuviai graso, o Konradas kantras
Atilsio savo ant karo nemaino.
O jei nebudęs ką pradės daryti,
Tai kaip ant keršto – net gėda sakyti —
Verčia parėdus⁹² ir būdus senovės,
Broliai išeję mat iš paklusnumo,
Prisiegą laužą, iešką turtų, šlovės,
Vietoj pakaros puiki kilus’ dūma;
Liepia atmesti tuos vaisius piktybės,
Cnatoj pakaroj esąs turts brangiausias.
Draudžia nekaltas zabovas⁹³, linksmybes,
Pasnikais spaudžia, prie pakūtos verčia,
Benkiek tik griekas, nors būtų mažiausias,
Aštriai koroja kaline ir smerčiu.
 
 
Tarp to Lietuvis, kurs kitkart iš tolo
No bromų miesto vengdavo kelionės,
Dabar kas naktį tuoj gan greit už volo
Degino sodžius, dėjo pančiuos⁹⁴ žmones,
Ir pasigirdams jau drįso sakyti,
Jog pas kryžiokus eis mišių laikyti.
Pirmkart vaikeliai iš gimtinės dubos
Tirpo no garso lietuviškos triūbos⁹⁵.
 
 
Kur gaus’ geresnį laiką dėl karionės?
Name Lietuviai netur sutikimo,
Čia smarkus gudas, čia lenkas renk žmones,
Čia vėl tataris veda gaujas Krymo.
Vytautas, brolio nustumtas nuo sosto,
Pagelbos melsdams, taip Zokoną glosto,
Žemės ir miestus valdžion duoti žada,
Bet užtarimo da ligšiol nerado.
 
 
Burblena broliai, rėdas vado peikia,
Ir tyloms šneka… o Konrads išnyko,
Albonas bėga ieškot slapstinyko,
Pily, koplyčioj niekur nesuvaikė.
Spėkauja misly vyro pasleptinę:
Bus gal nutraukęs pas kuorą kertinį.
 
 
Saugojo broliai jo slaptuosius pėdus,
Visi žinojo, jog vakaro čėse,
Kad žemės veidą, saulelei nusėdus,
Kiečiaus uždengia nakties skraistė vėsi,
Jisai pats vienas, dūmodamas dūmas,
Braido be kelio po pievas ir krūmus,
Ar prisišliejęs prie kertinio mūro,
Ploščium⁹⁶ apsiaustas, kaip ir stulpas niūra,
Per visą naktį žingsnio nenužengia,
Bet niekad miegas akių neuždengia.
Dažnai ant balso pustelnykės tylo
Taipogi tyloms jo atsakims kyla,
Nors aiškiai žodžių negirdi, bet žymu
Iš jo paveikslo didžiai nespakaino⁹⁷,
Metimo rankų, galvos pakėlimo,
Jog ten ne menkas šnekėjimas eina.
 

Giesme iš kuoro

 
Kas gal suvest rokundą⁹⁸ ašarų daugybei?
Ar taip jau ilgą laiką jos kaip lietus lijo,
Ar taip akys ir širdis įmirkę kartybei,
Jog no atsidusimų krotai surūdijo?
Kur tik ašara krinta, tuoj uola šaltoji,
Kaip suminkštinta širdis, viduj sukavoja⁹⁹.
 
 
Yr’ ugnis amžinoji pilyj Šventorago,
Tą ugnį kurstinėja kunigai pabažnūs;
Yr’ nesenkanti versmė ant kalno Mendago,
Tą šelpia pūsnys sniego ir darganos dažnos;
Niekas ašarų mano nepapildo stopo¹⁰⁰,
Ale lig šiolei akis ir krūtinę sopa¹⁰¹.
 
 
Ten matutės lepumas, ten kalbos meilingos,
širdžiai miela tėvynė, viso pilnas dvaras,
Ten be rūpesčių dienos, naktys pakajingos¹⁰²,
Dūšioj šviesioj ramumas,kaip angelas geras,
Dieną ir naktį, lauke ir gūštoj¹⁰³ gimtinėj,
Neregimai, bet aiškiai no priepuolių gynė.
 
 
Trys mes dukterys augom prieglobsty matutės,
Man jau rodės jaunikiai, nes buvau vyresnė;
Šimtą kartų laimingos dienelės jaunutės,
Bet kas gi man parodė laimę tobulesnę?
O, gražus jaunikaiti! Kam kalbėt pradėjai,
Ko Lietuvoj žmoneliai nebuvo girdėję.
 
 
Apie Dievą Aukščiausį ir šventą tikybę,
Apie angelus šviesus bude jaunikaičių,
Apie puikias bažnyčias ir pilių gražybę¹⁰⁴,
Kur kunigaikščiai klauso liepimo mergaičių,
Kaip ąžuolai silingi, karūnuose smailūs¹⁰⁵,
O prie draugės jaunosios širdingi ir meilūs.
 
 
Kur žmogus, išnešiojęs griešną kūno naštą,
Su dūšia iškeliauja į dangaus aukštybę;
Ir aš, akimis dūšios išvydus tą kraštą,
Jaučiau n’išpasakytą širdyje linksmybę.
Ir laimėj ir nelaimėj lig šiolei dūmoju
Tai apie tave, mielas, tai vėl apie rojų.
 
 
Kryžiausp ant tavo krūčiu širdis mano vyrė,
Jame regėjau ženklą būvio dangiškojo,
Bet iš kryžiaus, neduokdiev, kad perkūnas spyrė,
Vis aplinkoj nutrenkęs ant žemės suklojo.
Nieko man nebegaili, nors ašaros byra,
Viską, tiesa, prapuldžiau, bet da viltis yra.
 
 
„Viltis”, neaišku atkartojo garsu
Ir prūdo kraštas ir gojaus tankynė.
Konradas, šokęs su juoku ir narsu¹⁰⁶,
„Kaip tai”, sušuko, „Čia da viltį minia?
Kam tos giesmelės? Gan esu girdėjęs
Apie jaunystės tavo linksmas dėjas.
Žinau, kaip augai „pas mielą matutę”
Ir kad galėjai laimingesnė būti…
Bėda jums, bėda, kvietkeliai gražieji,
Baisi gyvatė į sodą įslinko,
Kur tik, bjaurybė, krūtinę apskriejo,
Žolė suvito ir rožės nulinko,
Žali lapeliai, stiebelis jaunutis
Stojos geltoni kaip gyvatės krūtys!
Bėk, bėk nors mislyj į tą linksmą šalį,
Kur tavo laimė atsinaujint gali!
O man, bepročiui, už jos išplėšimą
Uždėk koronę¹⁰⁷ ir siųsk prakeikimą,
Ašara baisi, kur pereina uolą,
Tegul ant žemės dykai nenupuola,
Nuvošiu šalmą, tegul galvą varpo
Ir karščiu savo smilkinius aptraukia,
Tegul bus kančia be galo, be tarpo,
Noriu datirti, kas man'¹⁰⁸ pekloj¹⁰⁹ laukia”.
 

Balsas iš kuoro

 
Kalta jau, kalta, prašau dovanoti.
Vėlai atvykai, pas’ilgau be galo,
Nenorint rados vaikiška giesmelė. …
Šalin tos giesmės, kam čia man rūgoti¹¹⁰?
Tik valandėlė su tavimi, mielas,
Drauge praleidau, bet tos valandėlės
Nei kaip neduočiau užu eiles cielas
Metų praleistų tykiai¹¹¹ ir nuobodžiai.