Pertraukus skaitymą, ponaitė tarė:
– Nesakiau rodos, kad parašiau ir aš nuo savęs laišką Domukui. Mintiju19 sau, svetur esant malonu gauti kuo daugiausiai žinių iš tėvynės.
Urbonienė, apsiverkusi, lenkėsi bučiuoti ponaitei rankų.
– Ak Tu Dieve! Ir nesigailėjai, mat, ponaityte, nė laiko, nė nieko! Gyva į dangų, turbūt, nori įeiti!
Ponaitė gynėsi nuo rankų bučiavimų ir nuo tokių pagyrimų, kaip įmanydama.
– Bet Domukas man atrašė! Šiandien ir aš gavau nuo jo laišką, atskirai. Perskaitysiu tuojau, pamatysi, kiek prirašė.
Iš tikro, daug ir ponaitei buvo prirašęs: dėkavojo už V. Jėzaus širdies abrozdėlį ir „palaiminimą”, pasakojo apie „funfūzus” ir narsius „japončikus”. Bet visą laiško galą prirašė apie medžioklę. Reikia žinoti, jog prieš išeisiant i kariūmenę Domukas tarnavo dvare per šiaulį. Ponas buvo didelis medžiotojas, laikė šunų būrį, taigi Domukas turėjo juos prižiūrėti ir važinėti kartu su ponu į medžioklę. Ponaitė taipogi neapsakomai mėgo medžioti ir visados drauge su tėvu važiuodavo į miškus. Dėl to tai dabar tiek Domukas rašė apie tą ponaitei ir jam maloniausį užsiėmimą.
„Ar daug ponaitė lapių nušovei? Zuikių ar daug yra šį rudenį? Tur būti kaip visados daugiausiai jie sėdi Ilgapiaunėje? Ponaitė rašai, kad Antanikė dabar paliko20 kukarka21. Tai blogai: amžina tinginė buvo visados, šunų nešeria tur būti gerai, suliesės su visu visi mano šuneliai, nepavarys nė zuikio. Nebent ponaitė pati prižiūri. Jei Dievas duos sugrįšti, kad medžiosime, tai medžiosime! Pareisiu vėl pas poną už strielčių, jei tik mane tamstos atgal priimsite.”
*
Ant rytojaus nusprendė Urbonienė eiti į bažnyčią, nunešti mišioms Domuko intencijai ir pasimelsti, kad Dievas gelbėtų jį nuo „funfūzų” ir „japončikų”. Anksti ryte atsikėlus ir apsidirbus namie, atidarė ji savo skrynią… Skrynia buvo aukšta, žalia, ant viršaus ir iš priešakio papuošta raudonmargiais žiedais, jau gerokai išblukusiais.
Atidarius ją šįryt Urbonienei staiga atėjo į atmintį22 visos jaunybės valandėlės, surištos su ta skrynia. Štai ji jauna mergaitė, pirmą sykį nuo tėvų į tarnybą išėjusi. Tėvai buvo neturtingi, negalėjo jai duoti gražios skrynios; menkus savo daiktus turėjo ji sudėjusi mažoje senoje skrynelėje, kuri nė varsota niekados nebuvo… Tos svajonė buvo turėti skrynią didelę, gražią, žalią, kaip kad matė pas kitas turtingesniąsias mergaites.
Patarnavus pusmetį ir gavus keletą rublių algos, nuėjo šv. Petre į Varnius ir nusipirko štai tą skrynią „kraičiui krauti”. Puošė ją ir dabojo23, kaip įmanydama.
Dvare tarnaudama, kiekvieną margą popiergalį, kiekvieną paveikslą, išplėštą iš laikraščių, kuriuos gaudavo nuo ponaičių, ar rasdavo kur nors – viską lipdydavo prie skrynios antvožo24 iš vidaus. Liūdnai šypsodamosi žiūri ji dabar į tą išlipdytą antvožą ir kiekvienas popierėlis suteikia jai tiek atminimų.
Ir staiga vėl akyse pasirodė seniai užmirštas paveikslas!: žiema šalta, jos žalią skrynią deda vaikinai į roges… O čia jų troboje žmonių pilna… Tėtušis nuliūdęs, matušė verkia… O pamergės dainuoja liūdnai-liūdnai!
Vež kraitelį per laukelį,
Tave jauną į vargelį!
Verksi, Mortele,
Verks tavo širdelė!
Liūdna jai, ašaros rieda per skruostus… O prie šalies jai stovi jos „jaunasis”, paraudonavęs nuo alaus ir degtinės, įkaitęs nuo šokių, ir apkabinęs ją viena ranka, traukia šokti…
Vestuvės – ne laidotuvės – reikia šokti, ne verkti!….
Urbonienės skrynia toli nepilna: ką pridės į ją vargdienė-įnamė? Guli keletas skepetėlių, du – tris priejuosčiai… O ant pat dugno, puikiai sudėtas, jos brangiausias daiktas – juodo kamlioto25 rūbas. Tai jos vyro dovana. Atminė ji, gerai pasisekė jiems su karve anuose metuose: nupirko pavasarį pigiai, pervėrė visa vasarą, karvė pasitaisė, ir rudenį gavo gerus pinigus pardavę. Iš to džiaugsmo vyras nupirko jai kamlioto rūbus. Pasisiūdino ji gražiai, palaidinę su kvalbonėliais smulkiai smulkiai raukšliotais. Nedaug kartų turėjo jį apsivilkus. Dabar jau nė per atlaidus nesivelka, gaila sudėvėti; sudėjo į skrynią, tepasilieka įkapėms26. Su džiaugsmu ji žiūri visados į kamliotinį rūbą ir malonu jai žinoti, kad tokias gražias įkapes turės.
– Juodas rūbas, balta muslioninė kepuraitė; kaip kokia ponia gulėsiu! – manydavo kartais didžiuodamasi.
Bet šįryt pažvelgus į įkapes suspaudė jai širdį.
– Tu mano Dievuliau! – tarė sau. Tariausi. Domelis parėdys27 mane… Jam nabagėliui bus malonu, kad matušė taip poniškai aprėdyta. O dabar… Ar aš jį sulauksiu, ar jis uždengs man akis, tas mano balandėlis!
Nebuvo laiko ilgai liūdėti, Urbonienė bijojo, pasivėluoti ant mišių. Todėl skubiai ištraukė iš skrynios rublį, įrišo jį i nosinės palą28, pasiėmė knygas ir rožančių ir išėjo.
Buvo apsiverkęs pasaulis tą rytą. Pageltonavusi žolė buvo šlapitelaitė; ant kiekvienos medžių šakelės kybojo ašara. Vėjeliui papūtus ir lengvai sulingavus medžius, ašaros tos ėmė kristi ant žemės. O apsiverkę medžiai tyliai siaudė Urbonienei:
– Ak, gaila mums mūsų bernelių – dobilėlių! Ak, gaila mums mūsų vyrų – ąžuolų!
Čiužindama ant šlapio kelio naginėms apautomis kojomis, Urbonienė vėl paskendo atminimuose. Jos gyvenimo atsitikimai vieną sykį išsinėrę iš atminties bangų, plaukė ir plaukė vis arčiau, vienas paskui kitą. Vėl ausyse skambėjo pažįstama dainelė:
Verksi, Mortele,
Verks taVo širdelė!
Oi, gerai sako daina! Teisingai lydėjo pamergės kraitį! Ne tai, kad jos vyras būtų buvęs labai blogas… Buvo geras žmogus, tik labai greito būdo: kad supyks, tai jau sergėkis, drožia su kumščiu, su pagaliu, nežiūrėdamas su kuo, nė į ką. Ne tai, kad būtų buvęs girtuoklis, tik kartais šventadieniais mėgdavo aplankyti girtuvę ir visados pareidavo svyruodamas. Ak, sunkios tai buvo valandos! Nebuvo tada piktas, priešingai tylus, ramus, tarsi susigėdinęs, tarsi jausdamas kaltas esąs prieš ją. Bet ji jau bevelijo29, kad muštų, taip jai buvo bjauru, taip neapsakomai koktu30, matant jį, lyg būtų ne žmogus, bet koksai gyvulys. Būdavo, negalėdama tverti, tars jam įėjus:
– Bijok Pono Dievo, Adomai! Jau vėl vos paeini!
– Cit! Mortele, eit! – sako jisai. – Aš tik truputį, gerklę praplauti! Negersiu daugiau, kaip mane gyvą matai! Negersiu! Užmušk mane, nukirsk galvą, jei pasigersiu! Paskutini kartą, sakau!
Žinojo koksai tas paskutinis kartas… O paskui vėl ašaros, kiek ašarų! Trejetą vaikučių palaidojo; dvejetas buvo jau gerai prakutęs. Taip, rodos, kažikas rauna po širdies gabalą ir įdeda su vaikučiu į karstą, su kiekvienu po širdies gabalą. Visų laimingiausi laikai, kol buvo pas tėvų, kol neištekėjus. Atmintis su tokiu džiaugsmu apsistoja ant jų. Tada mažai tebuvo ašarų; tik rūpinais, kur čia kada galima bus suktinį pašokti, į kokius atlaidus nueiti su mergaičių būreliu, kaip balčiausiai išsiskalbti priejuostį šienapjūtei atėjus…