Pagijo kūnas, bet ne dvasia. Protas sumišo… Savo klaikaus padėjimo nebejautė taip, kaip jį atjaučia žmogus sveikas. Kada jai pasakojo, kad jinai pagimdžiusi negyvą kūdikį ir kelis mėnesius patale išgulėjusi – nenusiminė, nesumirksėjo akim; mažiausias nuliūdimo ar išgąsčio ženklas nepalytėjo jos veido. Kada rusų valdžia, patyrusi, kas jinai tokia yra, kalėjiman ją įmetė – neprieštaravo ir neverkė. Tik vaitojo ir inkštė,⁴⁰ kaip kankinamas gyvulys, kada ją raūšė ir plakė, ir visokiais būdais jos kūną dergė… Nepažino nei Damulienės ir jos dukterų, įmestų kalėjiman; nesuprato jų klyksmo ir raudų, kada šios, visiškai su savo tėvyne atsisveikindamos, už kalėjimo durų išnyko…

Išleido ją valdžia, kaipo beprotę jai nebekenksmingą. Pamatė, kad neapsimoka jos iš tėvynės bevežti: žinojo, kad tokia bausmės nesupras, ištrėmimo klaikybių neatjaus… Gimtajan sodžiun ją liepė nuvaryti…

Bet ant Juozapotos žemės jau rusas sėdėjo. Jinai pati liko kampininkė – ubagėlė. Svajonės apie laimingą gyvenimą su vyru, apie vaikus ir sodną išnyko, kaip sapnas. Laimė, kad to nebejautė; nors kūnas kentėjo, tečiaus protas ir jausmai tamsybėj miegojo…

Nuo to laiko ją geri žmonės maitino. Kas savaitę, kokios nors mergytės vedama, ėjo jinai iš kiemo kieman per savo sodžių ir rinko krepšelin savaitinį maistą. Kartais, kada aiškesnį protą turėjo, ir pati viena pakiemiais vaikščiojo. Vaišingi kaimynai visados ją atminė. Jeigu kas pokylį, vestuves ar krikštynas kėlė – namų šeimininkė dėjo ryšelin ragaišio, mėsos ar varškės su sviestu ir, pašaukusi mažą dukrelę, liepė: „Lėk, nunešk tą Juozapotai”. Jeigu didesnė kokia šventė ar Velykos atėjo – vėl visos motinos siuntė savo mažus vaikus su bandele ar pora dažyti kiaušinių į Juozapotą. Moteris jai ir rūbus ir baltarūbius davė… Visas sodžius priprato į ją žiūrėti, kaip į savą. Pamatęs kas pro langą su krepšeliu atvykstančią, sakė: „Ut, mūsų Juozapota ateina…”

Taip tarp kaimynų gyveno…

*

Dešimtis metų praėjo… Žmonės augo ir džiaugės ir pasenę mirė. Tūla Juozapotos draugė-vienametė vaikų anūkų susilaukė ir šį pasauli apleidus, jau amžinu miegu šaltoj žemelėj miegojo. O jinai vis dar tebegyveno. Liko tarp jaunųjų viena, kaip tarp žalio miško sausas stuobrys… Naujosios kartos žmonės nė be taip, kaip jų tėvai, Juozapotą mylėjo, rečiau ją ataminė. Dažnai kentė jinai badą, stigo kuo apsivilkti. Vaikščiojo apiplyšusi, sustyrusi. Ėmė nekęsti jos tie, pas kuriuos ant kampo gyveno: mažiau jau galėjo aniems maisto nuo žmonių parnešti. Suskurusi, per žiemas užkrosny tupėjo. Tik, vasarai atėjus, geriau kiek jautės: nors ne taip žmonėms po kojų troboj maišės, mažiau anų buvo neapkenčiama ir lojojama⁴¹. Be jokios priežiūros tada po laukus vaikščiojo… Slankės po paupį ir pušyną, kur vasariniuose namuose daug ponų gyveno. Ėjo klaiki ir nelaiminga, skarmalais savo išdžiūvusį kūną pridengusi; ėjo dejuodama, lazdele pasiramsčiuodama, sunkią sunkią metų naštą vilkdama. Visiems nešė nusiminimą ir nesuprantamą širdies neramumą…

Pamačiusi dailiai apsitaisusius ir laimingus, stebėjosi tartum norėdama ką atsiminti, ir pamėlynavusiom lūpom šnibždėjo: „Kiek ponų… Kokie gražūs…”

Arba įbedusi savo klaikias, be gyvybės akis, klausė tūlą: „Ar nežinai, tamsta, kur mano Petriukas?…”

Ar suprato pati tą savo klausimą? Ar atminė dar savo Petriuką nelaimingąjį? Ar tikėjosi, nors numirus, jį pamatyti?…

Vienas Dievas težino…